Kodėl teisininkas prieš mirtį skaitė Bibliją? Ieškojo spragų tekste.

„Microsoft“ savininkas Bilas Geitsas po mirties atsiduria prie dangaus vartų. – Sveikas, Bilai, – sako šiam šv. Petras. – Per savo gyvenimą padarei tiek gerų, tiek blogų dalykų, todėl leisiu tau pasirinkti, kur nori keliauti. Šv. Petras pirmiausiai parodo paveikslėlį iš pragaro, kur smėlėtame paplūdimyje bėgioja nuogos moterys. Vėliau parodo paveikslėlį iš dangaus, kur angelai groja arfomis ir gieda giesmes. Bilas ilgai negalvojęs pasirenka pragarą. Po savaitės šv. Petras nusprendžia pažiūrėti, kaip Bilui sekasi pragare. Guli vargšelis ant stalo, o jį apstoję šakėmis bado velniukai. – O kaip tas paveikslėlis su pragaro vaizdu?! Jis neatitinka tikrovės! – šaukia Bilas šv. Petrui. – Na, tai tebuvo ekrano užsklanda, – atsako šventasis.

Vyras klausia savo žmonos: „Brangioji, kur pastatei mūsų automobilį?“ – „Prie griuvėsių sode“. – „Griuvėsių? Mūsų sode juk nėra griuvėsių“. – „Dabar jau yra“.

„Mane sumušė“, – grįžęs iš mokyklos verkia Hansas. „O ar tu tą nenaudėlį atpažintum?“ – „Žinoma. Kuprinėje turiu jo ausies galiuką“.

Tarybiniai laikai, po miestą vaikštinėja neaiškus tipelis su bloknotu. Visų kažko klausinėja, užsirašinėja… Ateina į parduotuvę ir pradeda kamantinėti pardavėją: – Dešros turite? – Ne. – Pieno turite? – Irgi ne. Čia viena moteriškė neiškenčia ir pareiškia: – Žinote, prieš 20 metų už tokius klausinėjimus ir užsirašinėjimus jus būtų sušaudę! Žmogelis pasižiūri nustebęs, po to užsirašo į bloknotą: „Kulkų taip pat nebeturi“.

„Jūsų vyrui – sunki depresija. Jam namuose būtina visiška ramybė“, – sako gydytojas jo žmonai. „Pone daktare, aš jam tai kartoju mažiausiai šimtą kartų per dieną“.

Gydytojas antsvorį turinčiam pacientui: „Jums būtina dieta. Bet galiu jus nuraminti. Galėsite valgyti viską, ką norėsite – tik nieko nenurykite“.

Danielius veda mokytoją Moniką. Vestuvių naktį ji apkabina jį švelniai ir klausia: „Ar myli mane?“ – „Taip!“ – „Prašau atsakyti pilnu sakiniu“.

Vyras grįžo iš ilgos kelionės ir pamatė, kad jo sūnus turi visiškai naują 300 dolerių kainuojantį dviratį. – Iš kur jį gavai? – klausia tėvas. – Gavau už pasivaikščiojimus. – Kokius pasivaikščiojimus? – Kol tavęs nebuvo, kas vakarą ateidavo mamos viršininkas ir man duodavo po 20 dolerių, kad eičiau pasivaikščioti.

– Tik pažiūrėkite į tą jaunuolį mėlynais džinsais… Tai berniukas ar mergaitė? – Mergaitė, ji mano dukra. – Atsiprašau, nežinojau, kad jūs jos tėvas. – Aš ne tėvas, aš mama.

„Mano tėvai keisti, – pasakoja Elzė savo geriausiai draugei. – Pradžioje mokė mane kalbėti, o kai išmokau, liepia patylėti“.

„Ar nori sužinoti, kaip gimsta veršiukas?“ – klausia ūkininkas mažojo Makso. – „Taip“, – atsako šis. – „Taigi, pirmiausia pasirodo priekinės kojos, tada išlenda galva, kūnas ir galiausiai užpakalinės kojos.“ – „O kas tada veršiuką sumeistrauja?“ – toliau smalsauja Maksas.

Motina apkloja savo dvynukus Adomą ir Eriką. Vienas berniukas negali sulaikyti juoko, todėl mama teiraujasi, kas tokio linksmo atsitiko. – „Tu Adomą nuprausei dukart, o manęs – nė karto“.

Tomukas verkdamas grįžta namo. „Kas nutiko?“ – klausia sunerimusi mama. – „Darželyje visi vaikai žinojo, kad kūdikius atneša gandras. Tik aš vienas apsijuokiau su tavo kvaila istorija apie ypatingą vyro ir moters apsikabinimą“.

„Aš negaliu jūsų gydyti, pone. Aš veterinaras“. – „Bet aš jaučiuosi vienišas kaip vilkas…“