Policininkas per lietų sustabdo greitį viršijantį automobilį. Prieina prie vairuotojo ir klausia: – Argi ne kvailystė šitaip lėkti pliaupiant lietui? Vairuotojas: – O kuris iš mūsų kvailas? Aš sėdžiu sausas mašinoje, o tu stovi lietuje.

„Ar žinojai, kad Gabi šuo gali kalbėti?“ – „Taip, žinojau. Man papasakojo mano šuo“.

Sunkvežimio vairuotojas nepastebėjo, kad tiltas priekyje pernelyg žemas, todėl priekaba įstrigo. Susidarė milžiniška automobilių eilė. Po valandos pasirodė pirmasis policijos pareigūnas, abejingai apžiūrėjo įstrigusį sunkvežimį ir kreipėsi į vairuotoją: – Tai ką? Įstrigai? – Ne, vežiau tiltą ir degalai baigėsi.

Tėvas pamokslauja sūnui: – Sūnau, ar žinai, kad būdamas tavo metų, Vinstonas Čerčilis kiekvieną rytą keldavosi penktą valandą ir darydavo mankštą? – Tėti, ar žinojai, kad sulaukęs tavo metų Vinstonas Čerčilis jau buvo Britanijos ministras pirmininkas? – atkirto sūnus.

Serviso meistras automobilio savininkui: „Turiu jums vieną gerą ir vieną blogą žinią. Geroji – garso signalas veikia puikiai“.

Kalbasi dvi ožkos apie trečią: „Kodėl Klara tokia sulysusi?“ – „Ji prietaringa, ėda tik keturlapius dobilus“.

Docentas studentui: „Šią savaitę jūs jau penktą kartą vėluojate į seminarą. Kokią galima daryti išvadą?“ – „Kad šiandien – penktadienis“.

Sraigė perspėja savo vaiką: „Prašau neiti į gatvę, po keturių valandų ja važiuos maršrutinis autobusas…“

Šaltojo karo laikai, du amerikiečiai – Džonas ir Robertas – skaitydami laikraščius nusprendžia, kad negali viskas Sovietų Sąjungoje būti taip blogai, kaip rašoma. Robertas pasiryžta vykti į Maskvą, ten gyventi kaip paprastas sovietinis pilietis ir visus įspūdžius laiškuose aprašyti Džonui. Kad valdžia necenzūruotų laiškų, abu nusprendžia, jog Robertas rašys tik teigiamai, tačiau teisingi faktai bus parašyti juodu rašalu, o melagingi – raudonu. Po trijų mėnesių Robertas pasiunčia vieną trumpą žinutę, parašytą juodu rašalu: „Brangus Džonai. Aš čia toks laimingas. Čia viskas visiškai kitaip nei rašo Amerikos spauda. Aš čia mėgaujuosi visiška pilietine laisve, aukštu pragyvenimo lygiu ir nepaprasta architektūra. Vienintelis trūkumas – čia nėra raudono rašalo…“.

Vėlų vakarą Štirlicas išėjo pasivaikščioti po mišką. Mato – medžio drevėje dvi akys žiba. „Turbūt apuokas“, – pagalvojo Štirlicas. „Pats tu apuokas“, – pagalvojo Miuleris.

Velnias nusprendė pagąsdinti žmones ir pasirodė priešais nedidelio miestelio bažnyčią. Visi ėmė šaukti, panikuoti, bėgioti… Išskyrus vieną senyvą vyriškį. Nustebęs velnias prie jo prieina ir klausia: – Kodėl tu manęs nebijai? – Todėl, kad esu vedęs tavo seserį jau 20 metų, – atsako vyras.

Moteris giriasi savo draugei, kad ruošiasi tekėti jau ketvirtą kartą. – O kas atsitiko tavo pirmajam vyrui? – domisi draugė. – Suvalgė nuodingų grybų ir mirė. – O antrajam? – Suvalgė nuodingų grybų ir mirė. – O trečiajam? – Nusisuko sprandą. – Nusisuko sprandą? – Taip. Nenorėjo valgyti grybų.

Pinigų padirbinėtojas per klaidą prigamino pluoštą 8 dolerių kupiūrų. Kadangi jų išmesti nenorėjo, nusprendė nueiti į banką ir pabandyti laimę. Priėjęs prie langelio tarnautojo paprašė iškeisti pinigus ir padavė vieną 8 dolerių banknotą. Banko darbuotojas pasižiūrėjo, nusišypsojo ir grąžino du banknotus po 4 dolerius.

Daugelis sako, kad esu kerštingas ir nedraugiškas, bet tai netiesa. Atkeršijau, ir vėl galime draugauti.

Niujorkas. Du vyrai užsuka į airišką aludę, išlenkia kelis bokalus alaus ir pradeda kalbėtis. – Ką čia geri? – „Gineso“ alų. – Aš taip pat! Už tai išgerkim dar po vieną. Iš kur tu kilęs? – Iš Airijos. – Ir aš! Už tai reikia būtinai išgerti. O iš kurio Airijos miesto? – Iš Dublino, rytinio rajono, Makdonago gatvės. – Aš taip pat! Už tai reikia būtinai dar išgerti. Sugėrovų pokalbį nugirdęs baro klientas sako barmenui: – Oho, tu girdėjai? Iš tos pačios šalies, iš to pačio miesto, net iš tos pačios gatvės ir susitiko Niujorko bare. Kaip taip gali būti? – Nieko ypatingo, – atsako barmenas. – Fergiusonų dvyniai čia geria bent kartą per savaitę.